Jurgita Ligeikaitė

Trisdešimt kvadratų

          Laba diena, atėjote apžiūrėti buto? Malonu, malonu, užeikite. Ar lengvai radote kelią? A, sakote pažįstate šį rajoną. Gerai, aš irgi pažįstu. Štai, tas namas priešais – viename bute gyvena jauna moteris, kiekvieną rytą ji atsidaro langą ir geria kavą, atsisėdusi ant palangės, net ir žiemą. Butas yra pirmame aukšte, ir, jei eitumėte pro šalį, galėtumėte užuosti, kad kava stipri ir gera, bei pamatytumėte, jog moteris turi dideles pilkas akis ir T formos randą ant dešinio skruosto. Keliais aukštais aukščiau, tame pačiame name, įsikūręs labai liesas pagyvenęs vyras įdubusiais skruostais, kurio balkone, veidais į gatvę, išstatytos keturios porcelianinės lėlės. Kartais vyras išeina su jomis pasėdėti. Jei kurį vakarą pakelsite galvą į viršų, išvysite penkias poras akių, sustingusių virš grotuotos balkono tvorelės.
          Arba, štai, anas suoliukas viduryje kiemo. Kartą ant jo sėdėjo dvi močiutės, o šalia vienos iš jų tupėjo nedidelis rusvas šunelis. Močiutei pasidarė bloga, atvažiavo greitoji, sustojo ant takelio, vedančio link suoliuko, iššoko sanitarai, čiupo močiutę už parankių ir išsivežė. Jos draugė nuskubėjo laiptinės link. Liko tik šunelis prie suoliuko. Jam ant kaklo tabalavo iš šeimininkės rankų išsprūdęs pavadėlis.
        Kieme dar visada būna vaikų, karštomis vasaros dienomis jie išsislapsto po balkonais. Iš ten, neapsikentę klegesio, juos nuolat vaiko pirmųjų aukštų gyventojai, bet vaikai, tartum bebaimės benamės katės, sugrįžta ir vėl tiesia ant žemės spalvotus paklotėlius.
          Sakote, kaip gerai, kad netoliese parduotuvė? Žinoma, ji vos už kelių namų, ten yra ekologiško ryžių pieno ir trys nebejaunos pardavėjos. Viena niekaip neatsimena bulvių kodo. Atsimena ananasų, nektarinų ir net imbiero, o bulvių – niekaip. Bežiūrint į bulves, tarp pražilusių pardavėjos antakių susimeta raukšlės, galiausiai ji atsidūsta, lėtai keliasi ir eina į salę. Kitai nuolat dreba rankos, ji viską nori pakuoti į maišelius. Tai užtrunka, žmonės eilėje pyksta, bet ji toliau atkakliai stengiasi. Trečioji beveik nieko nekalba, dirba greitai, per pertraukas rūko už parduotuvės, o laisvadieniais ją galima pamatyti vaikštant rajone, apsirengusią gėlėtu chalatu ir stumiančią neįgaliojo vežimėlį, kuriame sėdi gal septynerių metų berniukas.
          Labai gerai, kad lengvai radote kelią. Taip, taip, galite užeiti, žinoma. Šiame bute anksčiau gyveno vaikinas ir mergina. Jis daug skaitydavo, kai juokdavosi atlošdavo galvą, o kartais trenkdavo plaštaka į virtuvės sieną ir iki kraujo sukąsdavo apatinę lūpą. Ji dažnai verkdavo, vemdavo įsikišusi pirštus į burną, kai darydavo salotas, visada nulupdavo agurkų žievę ir kelis kartus per dieną šluodavo grindis. Jiedu buvo jauni ir manė, kad labai myli vienas kitą.
          Galite pasikabinti savo krepšį štai ant šios pakabos. Bet atsargiai, šoninis kabliukas nulūžęs – vieną žiemos vakarą grįžęs namo jis nusivilko paltą, ji atbėgo į koridorių pasitikti ir, nuversdama kabyklą, užšoko jam ant rankų.
      Oi, tikrai, mes užsibuvome čia, prie durų, atleiskite. Praeikite, prašau, į virtuvę. Taip, čia vieno kambario butas, skelbime buvo parašyta teisingai. Trisdešimt kvadratų, taip, jūs gerai atsimenate. Visi baldai, kuriuos matote, liks.
        Klausiate, kodėl viena stalo koja spalvota? Nesijaudinkite, čia tik guašas. Tąryt ji pabudo jausdama kirbantį nerimą paširdžiuose. Jis išėjo į darbą, ji liko namie. Nerimas nesitraukė, ji negalėjo skaityti, valgyti, netgi šluoti. Tada ir prisiminė guašą. O stalo koja pasitaikė visiškai atsitiktinai.
         Prašau, galite apžiūrėti šaldytuvą, dujinę viryklę, spinteles. Beje, kai gaminsite valgyti, neužmirškite uždaryti spintelės durelių, gerai? Jis visada užmiršdavo. Ir kaskart trenkdavosi kakta į jų kampą. Visada ta pačia  vieta, todėl, jei gerai įsižiūrėtumėte jam į veidą, kairėje kaktos pusėje, kiek aukščiau antakio pamatytumėte randelį.
        O, žiūrite pro langą? Vaizdas paprastas, eilinis miegamojo rajono kraštovaizdis; kai ji suklupdavo prie šio lango maldai, pakėlusi akis matydavo dangų, o ryto saulė šviesdavo tiesiai į veidą. Taip, rytais čia saulėta. Ji markstydavosi, bet nenuleisdavo žvilgsnio, tik dar tvirčiau suglausdavo delnus kartodama sveikamarija ir stengdavosi nuvyti nederamas mintis, tarsi tikėdamasi, kad saulė išdegins jas, palikdama sielą sterilią ir švarią. O kai nemigos naktį užsidarydavo virtuvėje ir rūkydavo cigaretę po cigaretės, veltui bandydama su iškvepiamais dūmais išpūsti visame kūne išplitusią baimę, švieselės kaimyniniuose languose, apšviečiančios peleninę ir drebančius jos pirštus, suteikdavo labai kvailą, bet gyvybiškai būtiną iliuziją, kad ji nėra viena, kad kažkur ten egzistuoja pasaulis, o kai šiuos elektros spindulius pakeis saulės šviesa, viskas vėl bus kaip buvę. Sakote, reikėtų pakabinti užuolaidas? Žinoma, žinoma, labai praktiškas sumanymas. Jiedu nebuvo praktiški žmonės. Vieni iš tų, kurie papaiksta iš džiaugsmo radę nupigintą kokio Nastaravičiaus ar Bleizgio poezijos knygelę, čiumpa ją, ir tik parsinešę namo prisimena, jog buvo išėję pirkti grikių, ir kad daugiau pinigų nebėra.
    Prašau, nekreipkite dėmesio į tapetus, jie suklijuoti nemokšiškai, nelygiai, o vietomis susigarankščiavę. Tai pirmos jos savarankiškai remontuotos sienos. Tapetuodami jie labai susipyko. Bet šitai nebuvo pirmas kartas. O ar kas atsimena tą pirmąjį? Aš tai ne, bet jis čia, tarp šių sienų, šiuose trisdešimtyje kvadratų. Jeigu atsisėstume ir tyliai pabūtume, gal išgirstume. O paskui ir antras, trečias, ketvirtas – kol jiedu pametė skaičių. Susipykę vienas kito atsiprašydavo, vėl ir vėl, kol galiausiai kiekviena diena virto nuolat kartojamais „atsiprašau“ ir tyliais asmeniniais prisižadėjimais „daugiau niekada“. Taip, taip, galėsite nuplėšti šias žalio popieriaus skiautes, priklijuoti savus tapetus arba išdažyti sienas – kaip tik norėsite.
       Sakote, kad galime eiti į kambarį, virtuvėje daugiau nelabai yra į ką žiūrėti? Ak, bet aš juk tik pradėjau pasakoti! Štai, stovite prie kriauklės. Ji plaudavo indus pačiu karščiausiu vandeniu, ir kai jis praeidamas pakišdavo rankas po srove, visada jas nusiplikydavo. Gerai, jau gerai, eime į kambarį. Palenkite galvas, tarpduryje kabo jos palikti vėjo varpeliai su drambliukais, kuriuos parsivežė iš Berlyne aptiktos indiškų prekių krautuvėlės. Jis visada šitaip jų išsilenkdavo eidamas į kambarį, kad neužkliudytų ir nepasigirstų banaliai skaidrus tilindžiavimas. Kvailas niekutis, sutinku. Klausiate, lova ar išsiskleidžia? Be abejo, tai didelė lova, kurioje galima miegoti „skersai – išilgai“. Kas vakarą, apie dešimtą, jiedu klodavo pagalves į rytus, ji guldavo jam iš kairės ir nusisukdavo į sieną. Bet ne, taip buvo ne visada, tik vėliau.
         Kas dar? Dairykitės, klauskite. Jei perbrauktumėte ranka per sieną, štai šioje vietoje užčiuoptumėt sukaltas vinis. Ant jų kartą kabėjo spalvotas advento kalendorius, šventėms pasibaigus jis tingėjo vinis ištraukti, todėl sukalė jas į vidų. Bet kodėl jūs taip nekantraujate? Žiūrėkite, spinta. Puiki, talpi spinta. Ji kartais čia pasislėpdavo, kad galėtų iššokti pačiu tinkamiausiu metu ir išgąsdinti jį. Man rodos, ir jūs tilptumėte, pabandykite! Jau norite išeiti? Bet kaip gi, aš nieko nespėjau jums papasakoti. Ir dar turime užsukti į vonią. Prašau, užsukime į vonią. Jis prausdavosi ilgai, o kartais tiesiog užsidarydavo ten ir sėdėdavo, kol pasidarydavo nebeištveriamai tvanku. Ji nemėgo vonios tvankumo, todėl joje užtrukdavo kiek galėdama trumpiau. Žiūrėkite, ant kablio prie durų dar kabo jos chalato diržas! Chalatas buvo rožinis, su beždžionėlėmis, jam patikdavo rytais matyti ją taip vilkinčią. Bet čia dar tada, kai jiedu manė, kad myli vienas kitą, kai oras dar buvo tinkamas kvėpuoti, tada, kai visi šitie trisdešimt kvadratų dar nebuvo užpildyti vien tik bergždžiais atsiprašymais.
        Sakote, kad jau viską pamatėte, kad jau turite eiti? Ne, ne, aš tikrai jūsų dar neišleisiu. Kodėl jūs vis kartojate, kad jums reikia eiti, jeigu atėjote apžiūrėti buto?
          Aš dar nieko nespėjau papasakoti!
          Aš nekeliu tono, atleiskite, prašau, palaukite.
        Padėkite krepšį, nes kai pasiimsite, tai jau tikrai išeisite. Jiedu irgi iš čia taip išėjo, sulig paskutiniu krepšiu.
         O, durys atrakintos. Jau einate. Bet aš...
       Gerai, gerai, nepykite, ačiū, kad atėjote, paskambinkite, kai pagalvosite, ar norite čia gyventi. Aš tada jums daugiau papasakosiu, aš viską papasakosiu, mano numerį turite, paskambinkite, buvo malonu, labai malonu, kad atėjote, lauksiu, paskaa-am--

Apsakymas, 2016