[Kadangi abu tekstai atrodo kaip vientisas pasakojimas, jie talpinami vienoje vietoje]

Nijolė Vailionytė

Pamirštieji

Slepiuosi už šuns. Veidą įkišęs į kailį. Jis juodas, mano ševeliūra šviesi, bet gal... Gal nepastebės. Sėdi, geria kavą ir spokso į telefono ekraną. Ir ko jam dairytis. Sukūrė ir paliko. O dabar, po šitiek metų, štai – jis lauko kavinėje, o aš čia. Ant suoliuko priešais. Abu pasikeitę ir nebepažįstami. Tiek laiko tikėjau, jog jis, tik jis, visada teisus ir abejoti negalima. Net galvoti apie tai draudžiama. Vienas ir vienišas – kaip buvo sumanyta. Bijojau žodį ištart ir gal dešimt metų nedrįsau. Nedrįsau nieko mylėti. Nes Autorius ir tik Autorius žino geriau. Už tai ir slepiuosi už šuns. Nes jis nebuvo parašytas. Jis tikras! Toks tikras, kad radau kieme mažą ir išsigandusį. Būdamas didelis, bet dar labiau išsigandęs ir nedrąsus. Vienas, vienišas pusamžis vyriškis, kuriam leista tik laukti mirties. O dabar nenoriu. Nei laukti, nei mirties. Nes šuo dar jaunas. Nes nebesu vienišas. Nes... Autorius ne visuomet teisus!

Negaliu nežiūrėt. Eičiau, bet jaučiu, kad vėl darausi pavargęs. O dar baisiau, jog atrodo, kad grįžčiau pas jį. Savo kūrėją, kuris taip lengvai pasmerkė. Kad kiti skaitytų ir gailėtų. Graudintųsi. Juoktųsi. Bandytų apsimesti, kad užjaučia nors „Kam įdomus tas senas pirdyla?“. Dar labiau grimztų į liūną. Tą, kuris sukurtas tik man, bet atkartoja šimtus ir tūkstančius tokių pat. Ir skandina tuos, kurie dar tikėjosi išbristi iš savo gyvenimo pelkės. „Toliau tik laukimas. Pabaiga ir nieko daugiau“, – rašoma ant knygos nugarėlės. Ir žinau, kad laukė. Mano ir savo mirties. Bet aš nepasidaviau. Nesąmoningai ir neplanuotai. Sutikau savo šunį. O jis. Jis seniai turi kitą. Kitus. Dešimtis kitų personažų. Vyrų ir moterų. Daugų ir priešų, gerbėjų ir kritikų. Bet vis tiek bijau pažvelgti. Kad atpažins. Nes man negalima turėti nieko, net šuns...

Matau kaip stojasi. Kaip artėja. Stabteli. Užsimerkiu. „Mes nepažįstami?“, – klausia. Aš atsidūstu. Kalbėti bijau. „Jūs man kažką primenate... turbūt apsirikau“, – sako taip, tarsi iš tiesų bandytų prisiminti. Ne, Autorius ne visuomet teisus.

Žiūrim prisimerkę į saulę. Aš ir mano šuo. Tas, kuris nebuvo parašytas. Ir nebus, nes Autorius turi kitų darbų ir reikalų. Ir jaučiu, kaip užplūsta jėgos. Aš nebesu jo dalis – galiu būti jaunas ar senas, geras ar blogas. Šią pat minutę mesiu rūkyt. Kad jūs žinotumėt, kaip tai bjauru... Pešti po dvi cigaretes kiekvieną rytą. Ar galėjau rinktis? Ne. Galėjau kartais praleisti, kol tai buvo 15 puslapyje. Vis tiek niekas neatsimins. Bet po korektorės įsikišimo jau niekaip. Pačioje pradžioje juodomis raidėmis atspausta: „Kiekvieną rytą jis rūkydavo. Prisidegdamas vieną cigaretę po kitos, paskubomis ir godžiai“. Ir rūkyk tu „godžiai“ ar net „pasimėgaudamas“, kai nesinori net pažiūrėt į peleninę. Ir taip metai po metų, diena po dienos.

„Juodos kavos. Ir kepsnį. Ir vėl juodos kavos. Stiprios. Ir alaus!“, – šaukiu padavėjui lėkdamas į kavinę priešais. Nes metai po metų, diena po dienos turėjau gerti tik arbatą. Ir nevalgyt mėsos. Kalbėti tik su savimi. Ir neturėti šuns. O juk tai jis. Jis. Ne aš. Laukė. Ateinant. Mirties. Per tiek metų pamiršo... 

Tapti personažu

Kai gyvenimas tirštas, tirštas. Kai per ketvertą savaičių išgyveni kūną užpildantį siaubą dėl kito žmogaus ir palengvėjimą po to. Kai prieš nosį aklinai užsitrenkia durys, o po kiek laiko prasiveria, suteikdamos viltį. Kai sėdi švyturiuojančioje mašinoje ir bijai kvėpuoti, kad nesutriktų ten esantys aparatai. O po to lengvai atsikvepi ir atrodo, kad tai buvo sapnas su laiminga pabaiga. Ir kai supranti, kad kai kas niekada nebegrįš. Ir nieko čia jau nebepadarysi – tokie gamtos ir gyvenimo dėsniai, kad vieni turi išeiti, o kiti saugoti jų atminimą. Ir kai per keturias savaites pasikeičia viskas. Nuo gyvenimo, darbo, žmonių iki... begalybės ir atgal. Gal tik butas liko tas pats. Tik kitoks.

Vat tada ir yra metas apeiti ežerą. Arba du. Pro žveją, kuriam akivaizdžiai nesisekė, ir man labai norėjosi jam papasakoti apie itin populiarią teoriją – vizualizaciją. Kad galėtų sėdėti ir įsivaizduoti žuvį. Arba pasodinti prie stalo anūką ir katiną. Ir liepti jiems įsivaizduoti žuvį. Gal ta žuvis tikrai atsidurtų lėkštėje ir pilvai taptų pilnais. Bet šito žvejui nepasakiau. Tik žiūrėjau, kaip dūsaudamas susirenka meškeres ir pėdina parduotuvės link. Noriu įsivaizduoti, kad ledų anūkui. Ir žuvies katinui. Bet nesu tuo tikra...

Pasiklydusiam turistui paaiškinau, kur eiti. Dar pasiguodė, kad suplyšo batas, o aš parodžiau savo sportbačius. Ir pridūriau, kad ne. Su suplyšusiais vaikštau ne dėl to, kad neturiu daugiau batų. Tiesiog beveik prieš dvi savaites gatvėje nepastebėjau strypo. Teko atsisveikinti su džinsais, o koja iki šiol šiek tiek ištinusi. Todėl nešioju plačias kelnes ir patogiausią apavą, tada mažiau skauda einant. Bepasakodama ir angliško žodyno spragas pildydama pantomima vos neįdribau į ežerą. Dabar pasaulyje bus ispanas, kuris žino ne tik žodį „ačiū“, bet ir „kerėpla“. Beje, pastarąjį išmoko ištarti be akcento. Ir dar labai juokėmės, kai porinau, kad lietuviai šitam žodžiui turi tikrai daug sinonimų.

Dar beveik apsiblioviau pamačiusi seną šunį ir jo šeimininką. Prisiminiau, kaip prieš metus kasiau duobę savo šunei. Linkiu jiems gražiai praleisti likusį laiką drauge. O antis man išrėžė gana ilgą monologą, kol suprato, kad kišenės tuščios ir jokių trupinių nebus.

Kai atsipeikėju po ilgo žygio, suprantu, kad stoviu stotyje, ir autobuso vairuotojas gana ilgai mane įtikinėja, kad niekaip netilpsiu. Nebėra vietų. O aš sakau, kad galiu ir ant vienos kojos pastovėti. Į argumentą, kad mano megztinis drėgnas ir galiu sušlapinti sėdynę, atsakau nusirengdama viršutinį drabužių sluoksnį ir grūsdama jį į kuprinę. Dar pagrasinu, kad, jei vis tiek nepriims, nusirengsiu ir marškinius. Ir taip visą kelionę, be jų, ant vienos kojos stovėsiu. Vairuotojas juokiasi ir klausia, ar aš visada taip. Na, pasiekiu, ko noriu. Liūdnai purtau galvą – deja, ne... Bet tilpau. Su visais marškiniais ant kūno. Ir dar su pagyvenusiais vokiečiais padiskutavom apie alų. Lietuvišką, kurį jie ragauja, ir vokišką – rūkytą, kurį įsimylėjau Bavarijoj. Tiesiog taip. Be klausimų apie tapatybę.

Autorius sako, kad ši istorija apie moterį. Vairuotojas – tik apie šlapią, purviną ir dar nenusakomo amžiaus mergiščią. Manau, kad tai apie mergaitę, nes aš tai galiu. Galvoti, ką noriu, net jei mano autorius galvoja kitaip.

Apsakymai, 2019