Karolina Sadinauskaitė

Arbata ir kardas prie šono


Tai nutiko vėjuotą pavasario vakarą.

Kaip ir visos keistos istorijos – žiūrėk, vos palyja balandžio mėnesį, iškart ir beldžiasi į duris prašalaičiai, galvos kur priglaust neturintys.

Tačiau šis kartas anglų filologui, garbiam profesoriui J. R. R Tolkienui pasirodė kiek kitoks. Pirma, kažkas į duris ne šiaip skambino, bet beldėsi.

O antra, ir svarbiausia, pats atėjūnas buvo skausmingai pažįstamas, tačiau nė kart akyse nematytas.

 

Priešais profesorių stovėjo nepaprastai aukštas žmogus. O gal tai buvo ne žmogus? Tokių skaisčių akių, taisyklingų, kaip graikų skulptūros, bruožų, išvis, tokio puikaus stoto žmonės neturi. Aišku, dažnas neturi ir raudonai auksiškų šarvų ar didžiulio kalavijo prie diržo.

Profesorius susirūpinęs žiūrėjo į karžygį. Taip, tai buvo jo kūrinys. Apie progą susitikti savo veikėją jis svajojo nuo vaikystės. Bet kodėl – kodėl iš visų nuostabių herojų, drąsių hobitų ir burtininkų, kurių apstu „Žiedų valdove“ ir „Hobite“ – realybės užsklandą peržengė būtent Maidrosas?

Pastarasis, regis, irgi buvo mažumėlę sutrikęs.

Kur nebus? Keisčiausio, nors ne paties blogiausio likimo elfas Viduržemyje. Vyriausias iš septynių brolių, prisiekusių mirtiną, dangų ir žemę liudininkais laikiusią, priesaiką. Dešimtmečius kalėjęs pragare, apleistas savo giminių, ir išlaisvintas tik dar žiauresniems žygiams. Tačiau dabar buvęs valdovas klestelėjo krėslan prie stalo, ir profesorius, nesumodamas ką sakyti, be žodžių prisėdo priešais. Kita vertus, pašnekovas nekantravo pradėti kalbą.

– Man garbė tave sutikti, kūrėjau, – elfo balsas buvo duslus, – bet matau, kad tamsta panašiai nemąstai. Sakyk, ar į mane žiūrėti esti taip pat sunku kaip ir valdyti lemtį?

– Taip nėra, gink Dieve, – krūptelėjo autorius, – tu buvai vienas iš įdomiausių veikėjų. Tavo žiauri lemtis... ji niekaip neatspindi mano požiūrio. Gal... gal galėčiau pasiūlyti arbatos?

Maidrosas parėmė galvą ranka, lyg būtų tikėjęsis tokio klausimo.

– Profesoriau, aš atėjau ne tam, kad saldintą vandenį gerčiau, pakankamai jo išgėriau gyvas būdamas. Atėjau ieškodamas atsakymų, nes tik tu vienintelis gali juos duoti, – skaisčiomis akimis tvilkė karžygys Tolkieną, sustingusį su arbatinuku rankose, – iš pomirtinių Mandoso salių, knibždančių mano nužudytųjų, mano draugų ir mano priešų, aš trumpam išsilaisvinau vildamasis sužinoti apie Lemtį.

– Lemtį, – lyg aidas atkartojo profesorius, bet nespėjo pasakyti nieko daugiau, nes į kambarį įsiveržė jo žmona, Edita.

 

Moteris nebuvo nustebinta raudonplaukio vyriškio prie stalo, tik mintyse pamanė, kad tie kūrybos fanatikai galėtų būti mandagesni ir vėlais vakarais nesiveržti į namus. Atrodo kažkoks neįprastas – gal turtingas, kad drabužiai tokie?.. Nė kiek nesutrikusi ji padavė elfui puodelį, šalia pastatė sausainių ir, linktelėjusi vyrui, niūniuodama dingo kažkur namo gilumoje. Maidrosas atsidusęs vienu ypu susivertė arbatą.

– Atrodo, aš žinau, kokie klausimai kankina tave. Tu klausi, kodėl tu netekai rankos, brolių, kodėl net Silmarilas tavo delne – tavo priesaikos išpildymas – tau ramybės neatnešė.

– Ne, – papurtė galvą Maidrosas, – man reikėjo akis į akį susitikti asmenį, buvusį mūsų pasaulio lemtimi. Koks jausmas valdyti gyvenimus, plunksna ir rašalu į dulkes versti bokštus ir pilis, mintimis sukelti meilę ir ją pražudyti?

Profesorius nustebo, mat tokio klausimo nelaukė. O Elfas tęsė:

– Kūrėjau, nejau tavęs sąžinė negraužia naktimis? Aš kaip niekas kitas žinau, ką reiškia gailėtis. Dėl savo veiksmų, kuriuos padarei, ar dėl darbų, kuriuos leidai daryti kitiems. Jie niekad nepalieka minties, tad sakyk, ar rašydamas tu panašiai jautiesi?

 

Dabar jau išgaravo Maidroso ramybė, jis, pašokęs nuo kėdės, pradėjo žingsniuoti po kambarį, ir kurį laiką tylą drumstė tik nykus šarvuotės dzingsėjimas. Tolkienas nejučia pamanė, jog niekad nebuvo taip baisingai arti savo kūrybos: šio veikėjo nerimastyje tilpo keli jo sukurto pasaulio amžiai, o jei dar būtų kardu sukapojęs stalą, būtų puikiai atvaizdavęs visus esamus.

– Maidrosai, ką man tau atsakyti? Sąžinė manęs negraužia, nes aš žinau viena: kuriu, idant žmonės skaitytų ir džiaugtųsi, gal netyčiomis atrastų kažką nauja ir nežinoma. Neturiu tikslo skaudinti savo veikėjų be prasmės... Feanoringe, gi tavosios giminės pasirinkimai puikiai rodo visiems pasauliams, ne tik Viduržemei ar Žemei, kokios negailestingos gali būti priesaikos ir kokiais nuopelnais yra apdovanojamas savanaudiškumas! O kita vertus, tie, kurie skaito knygas, ypač Silmariljoną, vargu ar tavimi bodisi. Atvirkščiai – tavo veikėjas jiems patinka, netgi labai, gal tu kažkam būsi įkvėpimas? To aš nežinau, tik viliuosi; vat ir nesigailiu nieko rašydamas…

 

Elfų valdovui toks pasiaiškinimas pasirodė miglotas.

Galbūt jis norėjo išgirsti atsiprašymą ar kartėlį, kuriuo buvo persunktos jo tamsios dienos mirusiųjų menėse, laukiant pasaulio pabaigos? Nežinia, pilkos akys neišdavė jo ketinimų ir minčių. Netrukus jis dingo lyg šešėlis, nepamiršęs mandagiai nusilenkti ir išsiplauti puodelio.

Apsakymas, 2019


Sukurta su „Mozello“ - lengviausia svetainių kūrimo priemone.

 .