Simona S.
Peilis ir šakutė
Dėl sutrikusios sveikatos lankausi pas gydytoją. Ji
siunčia darytis dar daugiau tyrimų, žada būsimą vizitą pas neurologą ir užduoda
daug klausimų, kurie man kelia nerimą – o šitaip gali būti? Netikiu, nepajėgiu
į viską žiūrėti rimtai, nors ir stengiuosi neatrodyti lyg paauglė, kaip
paprastai visi mano, net balsą nutaisau žemesnį. Po konsultacijos puse burnos
juokdamasi viską pasakoju mamai, o ji kita puse lūpų šyptelėjusi priduria –
taip, žinok, prolaktinas dažniausiai padidėja, kai galvoje yra auglys. Sužinau,
kad ir man gali atsitikti bet kas.
-
Man dvidešimt. Vasarą iškvepiam, ko buvom įkvėpę
vasarį – po pušimi, nuo kurios karoliukais krenta lietus, su popieriniais kavos
puodeliais rankose mes tariam vienas kitam paskutinius žodžius. Iš Ramybės
parko išeinam kaip jis ir ji.
-
Už savaitės ir vienos dienos man aštuoniolika ir
Karolis guli patogiai padėjęs galvą man ant kelių, mano pėdos iškeltos ant
pirštų galiukų. Iš brolio kambaryje įtaisytos garso sistemos per vinilą plyšauja „Pink Floyd'ų“
„Comfortably Numb“, vis dėlto, už viską garsiau girdžiu jo širdį. Klausausi jos
dvejus su puse metų.
-
Už mažiau nei mėnesio man sueis aštuoniolika. Jau
beveik metus esame draugai su Dominyku, kuris mane žiauriai įsimylėjęs, o aš jį truputį. Jis pagaliau pasiryžta pabučiuoti
mane gimnazijos koridoriuje, aš jį – daug negalvojusi, laisvos pamokos metu lydėdama į „Regitros“ teorijos egzaminą
(neišlaikė). Juokauju, kad išmokysiu jį bučiuotis. Pažado netesėjau.
-
Man septyniolika. Aušta ankstyvo pavasario rytas, už
poros valandų į mokyklą. Klausausi „Guns N' Roses“ ir drebu taip, kad atrodo,
jog iš rankų iškris ir suduš viskas, ką turiu geriausio. Už maždaug trijų
kilometrų taip pat nemiega Aivaras, jis nebenori būti draugais. Nuo tada
nebesikalbame bent dvejus metus, net kai jis sėdi suole už manęs, o ką jau
kalbėt, kai jis auditorijoje Vilniuje. Į galvą kol kas neateina mintis, kad tai
geriausia, kas man galėjo nutikti.
-
Gruodis, už mėnesio man bus septyniolika. Brolis
prisikviečia draugų ir pažįstamų, nes tėvų nėra namie. Vienas tų pažįstamų jau
kurį laiką man kritęs į akį, tačiau mes dar nesame net kalbėjęsi. Lauke pūga.
Tą vakarą mes pasibučiuojame filmo šviesoje, tai pirmasis mano bučinys, jam ne.
Pirmą ir paskutinį kartą pasikalbame už kelių dienų mokykloje.
-
Vasara, man dešimt, ankstų rytą
išvažiuojame į turgų įsigyti šunį, kuris sergės mūsų namus. Su broliu, kuriam
devyneri, garsiai galvojam tinkamus vardus ir kvatojamės dvilinki –
Terminatorius! Robokopas! Stasys! Iš dėžės, pastatytos atidarytoje automobilio
bagažinėje, renkamės vieną, tą, kuris pirmas išlips iš dėžės. Tėtis eina
pasismulkinti pinigų, o mama laiko šuniuką rieškučiose. Jis dreba, iš baimės ar
iš šalčio, ir užkiša snukutį jai už džinsinio švarkelio atlapo. Važiuodama namo
tildau tėvus, kad neprižadintų Džerio.
-
Pavasaris, man dešimt. Nemirksėdama stebeiliju į
eglišakių ir baltų gėlių vainiką, kad išdžiūtų akys ir išriedėtų bent viena
ašara. Gerklę draskantis gumulas užspaudė reikalingus latakus. Ilga kaip
gyvenimas automobilių kolona visiškai atsitiktinai juda maršrutu „mano būsima
gimnazija-mano būsima teatro studija“. Policija perspėta ir stabdo eismą
mieste, kad praleistų mus pro visus raudonus šviesoforo signalus. Kitą dieną
grįžtu į mokyklą, tėvai – į darbą, ir bandau suvokti, kaip viskas gali tęstis
toliau, kodėl ateitis mūsų namo rūsyje nesudegė kartu su proseneliu.
-
Darželio auklytė mane uoliai moko, kaip reikia naudotis peiliu ir šakute. Ne pasmeigti dešrelę per vidurį, atpjauti galiuką, ištraukti šakutę ir pasmeigti ką tik atpjautą gabaliuką, ne! Smeigti galiuką ir pjauti jį! Simoniškuoju būdu atsipjaunu gabalėlį, jau ruošiuosi truktelėti rankutę – „ne ne ne, palik, va šitą ir valgyk“. Gyvenimas sudėtingas kaip niekada.
Atsiminimai, 2016