Simona S.

Peilis ir šakutė

 

Dėl sutrikusios sveikatos lankausi pas gydytoją. Ji siunčia darytis dar daugiau tyrimų, žada būsimą vizitą pas neurologą ir užduoda daug klausimų, kurie man kelia nerimą – o šitaip gali būti? Netikiu, nepajėgiu į viską žiūrėti rimtai, nors ir stengiuosi neatrodyti lyg paauglė, kaip paprastai visi mano, net balsą nutaisau žemesnį. Po konsultacijos puse burnos juokdamasi viską pasakoju mamai, o ji kita puse lūpų šyptelėjusi priduria – taip, žinok, prolaktinas dažniausiai padidėja, kai galvoje yra auglys. Sužinau, kad ir man gali atsitikti bet kas.

-

Man dvidešimt. Vasarą iškvepiam, ko buvom įkvėpę vasarį – po pušimi, nuo kurios karoliukais krenta lietus, su popieriniais kavos puodeliais rankose mes tariam vienas kitam paskutinius žodžius. Iš Ramybės parko išeinam kaip jis ir ji.

-

Už savaitės ir vienos dienos man aštuoniolika ir Karolis guli patogiai padėjęs galvą man ant kelių, mano pėdos iškeltos ant pirštų galiukų. Iš brolio kambaryje įtaisytos garso sistemos per vinilą plyšauja „Pink Floyd'ų“ „Comfortably Numb“, vis dėlto, už viską garsiau girdžiu jo širdį. Klausausi jos dvejus su puse metų.

-

Už mažiau nei mėnesio man sueis aštuoniolika. Jau beveik metus esame draugai su Dominyku, kuris mane žiauriai įsimylėjęs, o aš jį truputį. Jis pagaliau pasiryžta pabučiuoti mane gimnazijos koridoriuje, aš jį – daug negalvojusi, laisvos pamokos metu lydėdama į „Regitros“ teorijos egzaminą (neišlaikė). Juokauju, kad išmokysiu jį bučiuotis. Pažado netesėjau.

-

Man septyniolika. Aušta ankstyvo pavasario rytas, už poros valandų į mokyklą. Klausausi „Guns N' Roses“ ir drebu taip, kad atrodo, jog iš rankų iškris ir suduš viskas, ką turiu geriausio. Už maždaug trijų kilometrų taip pat nemiega Aivaras, jis nebenori būti draugais. Nuo tada nebesikalbame bent dvejus metus, net kai jis sėdi suole už manęs, o ką jau kalbėt, kai jis auditorijoje Vilniuje. Į galvą kol kas neateina mintis, kad tai geriausia, kas man galėjo nutikti.

-

Gruodis, už mėnesio man bus septyniolika. Brolis prisikviečia draugų ir pažįstamų, nes tėvų nėra namie. Vienas tų pažįstamų jau kurį laiką man kritęs į akį, tačiau mes dar nesame net kalbėjęsi. Lauke pūga. Tą vakarą mes pasibučiuojame filmo šviesoje, tai pirmasis mano bučinys, jam ne. Pirmą ir paskutinį kartą pasikalbame už kelių dienų mokykloje.

-
Mokslo metai artėja prie pabaigos, man šešiolika, aviu ne savo aukštakulniais ir nešioju akinius be stiklų. Dramos teatro scenoje per devynis mėnesius randu trupę geriausių draugų. Kartu darome tai, ką mėgstame labiausiai – užkulisiuose žaidžiame, šokame, dainuojame ir įsimylime, o per pertraukas dar spėjame statyti spektaklį. Premjera surenka pilną salę žmonių. Užsitraukus uždangai, pakyla aplodismentų jūra, jos bangos euforiškai lūžta vienas kito glėbiuose ir plačiausiose mano kada nors regėtose šypsenose (net akys užsimerkia).

-

Vasara, man dešimt, ankstų rytą išvažiuojame į turgų įsigyti šunį, kuris sergės mūsų namus. Su broliu, kuriam devyneri, garsiai galvojam tinkamus vardus ir kvatojamės dvilinki – Terminatorius! Robokopas! Stasys! Iš dėžės, pastatytos atidarytoje automobilio bagažinėje, renkamės vieną, tą, kuris pirmas išlips iš dėžės. Tėtis eina pasismulkinti pinigų, o mama laiko šuniuką rieškučiose. Jis dreba, iš baimės ar iš šalčio, ir užkiša snukutį jai už džinsinio švarkelio atlapo. Važiuodama namo tildau tėvus, kad neprižadintų Džerio.

-

Pavasaris, man dešimt. Nemirksėdama stebeiliju į eglišakių ir baltų gėlių vainiką, kad išdžiūtų akys ir išriedėtų bent viena ašara. Gerklę draskantis gumulas užspaudė reikalingus latakus. Ilga kaip gyvenimas automobilių kolona visiškai atsitiktinai juda maršrutu „mano būsima gimnazija-mano būsima teatro studija“. Policija perspėta ir stabdo eismą mieste, kad praleistų mus pro visus raudonus šviesoforo signalus. Kitą dieną grįžtu į mokyklą, tėvai – į darbą, ir bandau suvokti, kaip viskas gali tęstis toliau, kodėl ateitis mūsų namo rūsyje nesudegė kartu su proseneliu.

-

Darželio auklytė mane uoliai moko, kaip reikia naudotis peiliu ir šakute. Ne pasmeigti dešrelę per vidurį, atpjauti galiuką, ištraukti šakutę ir pasmeigti ką tik atpjautą gabaliuką, ne! Smeigti galiuką ir pjauti jį! Simoniškuoju būdu atsipjaunu gabalėlį, jau ruošiuosi truktelėti rankutę – „ne ne ne, palik, va šitą ir valgyk“. Gyvenimas sudėtingas kaip niekada.

Atsiminimai, 2016


Sukurta su „Mozello“ - lengviausia svetainių kūrimo priemone.

 .