Martynas

Sulėtinti

                      Paskaitoje užsisvajojęs apie nugeltusio rudeninio klevo lapo krytį staiga sulaukiu klausimo: „Koks įsimintiniausias įvykis jums nutiko šiandien, vakar, prieš savaitę?“ Pabudintas įjungiu smegenų krumpliaračius, kurie judinasi girgždėdami. Tikrai, geras klausimas, kodėl dažniau apie tai nepagalvoju. Regis, dienos kaip dienos, dariau tai, ką mėgstu: paskaitos, knygų ištraukos, važiavimas autobusu, pasivaikščiojimas. Nieko kankinančio ar per daug nuobodaus, bet tokių dienų surasčiau begales savajame gyvenime. Pasijutau lyg Bilo Murėjaus herojus filme „Švilpiko diena“ – vis tas pats besikartojantis dienos scenarijus. Jei ta diena gana turininga, gal ir nieko blogo, bet mane ėmė gąsdinti kita. Atrodo, kartais pagaunu save, kad  gyvenu automatiniu režimu. Tarsi užprogramuotas robotas keliauju per dienas be didelio sąmoningumo.

                      Žinoma, aš ir nesitikiu, kad valydamas dantis ar plaudamas indus išgyvensiu šią akimirką kaip nepakartojamą, patirsiu dvasinį nušvitimą. Gal kas nors sakys, jei didžiulių vidinių įtampų neiškilo ir nebuvo laiko susimąstyti, reiškia, tai ir rodo gyvenimo pilnatvę. Arba tos pilnatvės iliuziją. Tokios sustojimo akimirkos šiandieniniame gyvenime tampa prabanga, kurią sau leidžia dykaduoniai arba kokie humanitarai. Nors tiems patiems humanitarams dažnai tenka lėkti per kelis darbus, taip atitraukiant save nuo pirminio tikslo. Sustojimo akimirkomis gali atsigręžti į savo praeitį ir permąstyti, ar tikrai gyveni taip, kaip nori gyventi, ar tikrai matai tame prasmę. Sulėtėjimas padeda užfiksuoti įsimintinas (nebūtinai įspūdingas) akimirkas, kurios iš perspektyvos ir sudaro mūsų gyvenimo prasmingumą. Juk šių prisiminimų sutankėjimai laike kuria mūsų gyvenimo pilnatvės viziją.

                      Tačiau sustojimai pavojingi tiek individo produktyvumui, tiek visai mūsų ekonominei sistemai. Sustosi, pagalvosi, kad ne taip gyveni, prisiskaitysi knygų, domėsies religija ar filosofija, atmesi konsiumerizmą ir iš tavęs jau maža naudos liaudies ūkiui. Per tą laiką iškils klausimai, kuriuos rimti mokslo vyrai ir moterys gvildeno per amžius, tačiau atsakymai vis dar toli. Taip galima užsikrėsti virusu, kuris sutrikdys roboto operacinę sistemą, bus vis sunkiau greitu tempu slysti per gyvenimą su devizu „dirbk, pirk ir mirk“. Žmogaus ir gyvenimo prasmės kaktomuša visuomet buvo sudėtinga, ką jau kalbėti apie mūsų amžių, kada aižėja didžiosios tiesos, ideologijos ir religijos. Atsakymų gausa gali priblokšti ir galiausiai vis tiek reikės susirasti savąjį. Galbūt iš čia ir kyla Milano Kunderos pateikta nūdienos gyvenimo formulė: „Lėtumo laipsnis yra tiesiog proporcingas atminties intensyvumui, greičio laipsnis yra tiesiog proporcingas užmaršties stiprumui“. Panašu, kad norėdami išvengti akistatų su tais dalykais, kurie žmogaus gyvenime neišvengiami, bandome lėkti vis greičiau.

                      Kažkoks užburtas ratas: kiekvienas individualiai siekiame lėkti vis greičiau, tačiau tuo pat metu ir mūsų visuomenės sankloda retam suteikia privilegiją sustoti. Prisimenu savo vasarinį darbą viename Olandijos fabrike. Nuo visų kitų mane skyrė, kad buvau studentas, taigi, žinojau, jog po kelių mėnesių vėl keliausiu namo ir užsiimsiu mėgstama veikla. Ši mintis gerokai palengvino tik iš reikalo atliekamų veiksmų naštą. O jei būčiau dirbęs be žinojimo apie pabaigą? Taptų šiek tiek pavojinga įjungti aukščiausią sąmoningumo lygį, tai prilygtų savęs kankinimui, kai žinai, kad realių alternatyvų nėra daug. Tada robotiškumas tampa vaistu, be kurio neišgyventum, – dirbi iš inercijos ir reikalo, stengiesi apie tai nemąstyti, mintis nuveja nuovargis, savaitgalį abejones galima nuplauti alkoholiu ar kitomis laikinos amnezijos formomis. Taip ir suki švilpiko dienas, nes kas gi belieka. Jeigu visi ims tingiai vaikštinėti kaip Sokratas, irgi bus nei šis, nei tas.

                      Taigi lėtumas savotiška privilegija, dėl kurios gali pasijusti veltėdžiu. Tačiau ir šioje vietoje žymusis čekų autorius ištiesia pagalbos ranką ir pateisina tingumą. Anot Kunderos, mūsų pasaulyje tingumas virto nieko neveikimu; tai visai kitas dalykas: nieko neveikiančiam žmogui nuobodu, jis nuolat ieško veiklos, kurios jam trūksta. Belieka savo lėtumu ir tingumu liudyti alternatyvą ir stengtis plėsti šios privilegijos turėtojų ratą. Akivaizdu, kad robotišką greitį dar labiau sustiprina naujosios technologijos. Sėdžiu autobuse, rankose telefonas, o pirštai vis greičiau braukia per „Facebooko“ naujienų srautą. Pamažu ima matytis tik išsilieję vaizdai ir keli pirmieji antraščių žodžiai, nesuviliojantys įdėmiai paskaityti. Susimąstau ir nesuvokiu, ką aš iš to gaunu. Bet kažkodėl ramina, lyg padėtų kai ką užmiršti. Tačiau dažnai paniręs į savirefleksiją pasieki slenkstį, po kurio sunku sugrįžti atgal. Tad suvokęs, kad manasis laikas bėga per greitai, iš paskutiniųjų imu spausti stabdžio pedalą.

                      Įsivaizduoju save lėtai riedantį link Lietuvos pajūrio ir užsukantį į prosenelių vienkiemį šalia Gardamo miestelio. Kas dvasingesnio ir lietuviškesnio gali būti negu karštą vasaros dieną įmerkti kojas į šaltą Tenenio upelio vandenį. Dykai sėdėti ir teliuškuoti kojomis. Maža ką, gal taip sėdint mane pasieks dar koks nors nušvitimas. Dažniausiai lėkimas atima tikro išgyvenimo ir įsijautimo į dabarties momentą pojūtį. Pagaunu save, kaip dažnai kalbuosi su žmonėmis, tačiau tuo pat metu esu jau kitoje vietoje (ateities susitikimuose, laukiančiuose darbuose), tik įnirtingai linkčioju galva tikėdamasis, kad pokalbis greičiau nutrūks ir galėsiu skubėti. Suprantama, kartais tik taip belieka gelbėtis nuo nenorimo pašnekesio, tačiau dažnai tam nėra realios priežasties, o jaučiu, kad kažką vis pametu. Banalu, tačiau, kaip ir vairuodamas, negali vien tik greitėti ar lėtėti. Visgi gali būti, kad šių veiksmų harmonija šiek tiek susidrumstė. Neprošal kartkartėmis žingsniuoti ne aklai siekiant tik į ką nors neatsitrenkti, bet pakelti akis į pažįstamo namo fasado fragmentą, balkone stovintį žmogų, pastebėti aplinkos pokyčius. Kartais net iš tikro klausytis, ką kalba tave supantys žmonės, ir pasistengti bent akimirką savo mintimis būti su jais. Nieko fundamentaliai sudėtingo, tačiau tik taip gali pajusti, kad keletą akimirkų per dieną gyveni iš tikro, o ne tik judi automatiniu režimu. 

Esė, 2018