Milda Vibrantytė

Mano kriaušė


Kriaušės. Kokios gražios, standžios kriaušės. Atkreipiau dėmesį į vieną iš jų, esančią pačiame viduryje, ir kuris laikas negalėjau nuo jos atitraukti akių. „Akivaizdžiai saldi“ – galvojau, kadangi dėl to, jog ji buvo prisirpusi labiau nei kitos, kriaušė nukrito nuo medžio ir šone atsirado žaizdelė, o pažeistoje vietoje buvo nubėgęs sirupas. Lipni. Standi. Per trumpą savo gyvenimą dar nespėjau tapti gurmane, bet, jei būtumėte matę tą kriaušę, suprastumėte mane.

Kuris laikas varvinau seilę, kol supratau, kad ne viskas mano valioje. Mano žvilgsnis dideliu greičiu kursavo tarp šalimais sėdinčios mamos ir mano kriaušės. Neplanuotai, bet numatytai mūsų žvilgsniai susidūrė. Žinau, kad abi norėjome to paties vaisiaus, ji jau nebegalėjo būti tik mano, tačiau, vos tik mūsų žvilgsniams susidūrus, noras bemat išnyko, kadangi vėl prisiminiau ramybės neduodančias abejones, dėl kurių jau seniai reikėjo pakalbėti su mama. Taip, mano mama turi stebuklingų galių ir, jei noriu ką nors, kas mane kankina ir neduoda ramybės, nuo jos nuslėpti, tai padaryti pavyksta iki pirmos akimirkos, kol ją sutinku. Arba iki pirmo jos skambučio man. Jei atvirai, tuo momentu norėjau prasmegti skradžiai žemę. Prakeiktas vaisius. Jo dėka mama vėl gavo šansą panaudoti savo galias. Su tėčiu viskas daug paprasčiau.

Jaučiausi tragiškai. Kriaušė dabar jau buvo paskutinis mano rūpestis. Tik tada staiga pamaniau: kodėl mama turi kištis į mano gyvenimą ir daryti įtaką mano sprendimams? Juk aš suaugęs žmogus ir galiu elgtis kaip tinkama. Man juk net alkoholį parduotuvėse jau seniai legaliai parduoda, o paprašius pilnametystę įrodančio dokumento, galiu išdidžiu mostu ištraukti ne kažkokią nuvargusią ir niūrią asmens tapatybės kortelę, tačiau sąžiningai užsitarnautą ir ašaromis aplietą vairuotojo pažymėjimą, kuris įrodo ne tik, kad jau seniai užpūstos tos aštuoniolika žvakučių ant torto, tačiau ir tai, jog ant automobilio nebereikia net klevo lapo klijuoti. Taigi, pasijutau negerbiama. Bet ar tai ne natūralu? Pagarba juk nėra „duota“. Šiame pasaulyje visko reikia nusipelnyti – net ir pagarbos moters, kurią matai nuo pat atėjimo į pasaulį. Net nespėjus galvoje deramai užbaigti minties apie nepagarbą, staiga – BUM! Pasipiktinimą bematant pakeitė kita emocija.

Man pasidarė žvėriškai liūdna. Liūdna, nes supratau, kad aš užaugau to net visai nenorėdama. Supratau, kad tėvai išties jau beveik nebesikiša į mano gyvenimą. Išeinu ir grįžtu kada noriu, pramogauju kaip užsigeidžiu, tėvai net nesprendžia už mane, kuo aš turiu ir noriu būti, priešingai nei kai kurių mano pažįstamų tėvai. Niekas nebepasako, ką reikia daryti su savo gyvenimu, o juk aš pati net nenumanau, nors esu ir suaugusi. Apniko baimė, kad visai greitai ateis laikas, kai reikės ištekėti ir gal net gimdyti kokį vaiką, o norint pagerinti šalies demografinę padėtį – net ir ne vieną. Juk sakoma: „ateis laikas – bus ir vaikas“. O kas, jei mano laikas ateis labai greitai? Na ir tada supratau, kad tikrai ateina laikas, kai viskas, ką laikei savo gyvenimo pamatu, griūva.

Kai nebėra nieko, ką kadaise laikei atskaitos tašku. Kai supranti, kad esi vienas. Kai supranti, kad viskas tavo rankose nepaisant to, ką gali pagalvoti kiti. Ateina baisus laikas, kai suaugi. O vėliau ateina dar baisesnis laikas, kai tai supranti.

Žiūrių į kriaušę, tačiau tai darau jau kitomis akimis. Man ji nebe paprastas vaisius – man tai labai svarbus naujas atskaitos taškas. Gyvenimas mažumėlę keičiasi, kai supranti, kad neturi niekam įtikti. Kad neturi prieš nieką jaustis kaltas. Ir ne, tai nebuvo maištas, įkvėptas neturėjimo ko prarasti. Tai net nesijautė kaip maištas – nejaučiau nė mažiausio kaltės jausmo priimdama galutinį sprendimą. Tik gerklėje nuo sulaikytų ašarų užstrigo gumulas ir žinojau, kad jei prabilsiu – jis išsiverš su trenksmu. Kriaušė – mano. Dėl šventos ramybės, žinoma, palaukiau, kol su ja kambaryje likau viena. Žinojau, kad mama kažkuria prasme suprato, kas dėjosi mano viduje. Paskutinį kartą apsižvalgiau, tačiau abejonės vis dar kankino.

Kai buvau soti, atėjo galutinis suvokimo ir apsisprendimo jausmas. Viskas. Šiuose namuose man per ankšta. Pagaliau susidūriau su realybe, kuri nebuvo itin maloni. Jau nuo mamos žvilgsnio kažkur pakaušyje kirbėjo ši mintis, paruošta įgarsinimui – aš palieku namus.

Esė, 2016


Sukurta su „Mozello“ - lengviausia svetainių kūrimo priemone.

 .