Raminta Jankūnaitė

Per pusę

Vinco tėvas nelegaliai vairuoja 1987 metų katafalką, mama bedarbė, o pusiau brolis trečius metus eina į šeštą klasę. Mažame 5 arų kieme jie augina kiaules – kai ateina mišios vienai, nusiperką naują biedną perdžiūvusį neatsargaus kuilio pasekmės rezultatą. Tėvas smeigia atšipusį peilį į būsimąjį kumpį, leidžia jam nukraujuoti, Kęstutis nusvilina, Vincas nuvalo, visi kartu užkelia ant buvusių medinių durų, nelegalusis darbininkas ir sūnūs išmėsinėja, motina nešioja išpjaustytas dalis ir išvalo žarnas. Vincas po tokių darbų net neužuodžia, jog visa šeimyna dar savaitę atsiduoda amoniaku ir išmatomis. Taip jie ir gyvena.

„Mmmm, koks skonis... Pasaka...“ – pagalvojo Vincas ir priekiniais, prieš tris savaites išdygusiais dantimis atkando pusės milimetro storio kąsnį. Už tai, kad padėjo tėvui papjauti 322 kg kiaulę, jam ir Kęstučiui mama šiandien krautuvėj nupirko sprindžio ilgio šokoladuką. Kęstutis dar nebuvo grįžęs iš mokyklos, o Vincas jau seniausiai sėdėjo namuose. „Kaip dar norėčiau...“ – atsiduso jis. Savąją pusę jis jau suvalgė, o kitą turėjo palikti broliui nuo kito tėvo.  Jie tikriausiai iki Kalėdų neturės progos paragauti  tokio gėrio. Mama pašalpos negaus iki to laiko... „Bet jei tik truputį atsikąsčiau... Kęstas vis vien mažiau padėjo...“ – toliau mąstė Vincas. Tarp dantų jau plaukiojo amilazė. Kaip sunku buvo nežiūrėti į tą pusę šokoladinio batonėlio. Jis atsiduso. Lauke sulojo lietuvos lenciūginis. Vincas sukluso. Tai Kęstutis. Pro medinį kiaurą langą jis pamatė beraštį pareinant namo. Už kelių sekundžių jis turėjo įžengti pro duris. Vincas pajautė azartą, jo kraujas pradėjo cirkuliuoti greičiau, veidą išpylė raudonis, vyzdžiai išsiplėtė. Jis užsimerkė ir prisitraukė arčiau 50 % likusio šokolado gabalą, įkvėpė aromato ir pravėrė lūpas. Seilė nuvarvėjo dešiniuoju lūpų kraštu. „Dabar, arba niekada“ – pasakė sau Vincas ir pajuto stiprų smūgį per pakaušį. Niekada.

Apsakymas, 2019