Aleksandra Ivanauskaitė

Rūke 

Šiandien nuo pat ryto mieste tvyro rūkas. Net ir penktą valandą vakaro, jau temstant, jis vis dar toks tirštas, kad vos matai žmogų, esantį už kelių žingsnių. Triukšmingą, nuolat skubantį pasaulį apgaubia kažkoks ramybės šydas ir visi staiga aprimsta, nutyla. Visas miestas apsnūsta, lyg paveiktas paslaptingų rūko lašelių, kurių pražūtingas poveikis niekam nežinomas. Pasaulis egzistuoja tarsi už užuolaidos. Mes matome tik daiktus, esančius čia pat, už žingsnio, o tai, kas yra tolėliau, nuo mūsų akių paslėpta. Daugiaaukščiai pastatai, medžiai, dangoraižiai, kurie dar vakar matėsi horizonte, išnykę.

Einu gatve ir rodos, kad mano ir aplinkinių akis aptraukusi migla, dėl kurios kiekvienas gyvename vien savo mažame pasaulėlyje, visiškai vieni, nematantys ir nesuprantantys kito. Dėl to neretai jaučiamės tarsi maži ežiukai, pasiklydę rūke. Norime būti suprasti, bet nesuprantame kitų, tik bandome išaiškinti visatos dėsnius ir įstatymus, kartais dėl to net sukeldami Trečiąjį pasaulinį karą, kurį galų gale vis tiek pralaimime.

Dažnai jaučiuosi tarsi rūke. Kalbu ne apie vienatvę, kai neturi artimųjų ir draugų, kai niekas tavęs nepasigenda, neturi su kuo pasikalbėti ir vienintelė per dieną atėjusi SMS žinutė, pasirodo, yra nuo „Tele2“. Tu dienų dienas sėdi savo kambaryje, kuriame prieš savaitę nugaišo tavo vienintelis draugas – mėlyna akvariumo žuvytė, neištvėrusi tos vienatvės, kurios persisunkęs net akvariumo vanduo. Kalbu ne apie tai. Turiu mylinčius artimuosius, mane supa žmonės, kuriems esu reikalinga ir kurie reikalingi man. Kur tada bėda? – paklausite. Dažnai man atrodo, kad žmonės gyvena skirtinguose pasauliuose, kad pro rūką jie nieko kito nemato, gyvena tik su savo mintimis ir savo įsitikinimais, o jeigu kas nors pasibeldžia į jų duris, nešini kitokiu, savuoju, požiūriu, jie susiraukia arba pradeda kvatotis: „Neee, baik tu, juk taip negali būt, iš kur čia ištraukei. Tau blogai atrodo.“

Sako, kad pasaulis toks spalvotas ir nuostabus dėl to, kad visi jo gyventojai yra be galo įvairūs ir skirtingi. Giedrą dieną Laisvės alėjoje, sėdėdama ant suoliuko su arbata ir stebėdama skubančius žmones, esu priversta sutikti. Štai mergina klasikiniu pilku paltu, ilgais plaukais, giedru veidu skuba tikriausiai į kokį pasimatymą, universitetą ar darbo pokalbį. Iš kitos pusės rūkydamas žingsniuoja jaunas vaikinas pusilgiais plaukais, odine striuke ir kareiviškais batais. Jų skirtumai iš tiesų žavi, nė vienas iš gyvų sutvėrimų pasaulyje nesiskiria vienas nuo kito taip, kaip žmogus nuo žmogaus. Sakote, juk tai tik išvaizda, o išvaizda nedaug ką reiškia. Na taip, bet kas būtų, jei vaikinas ir mergina sustotų vienas priešais kitą ir tarp jų užsimegztų pokalbis? Jis greičiausiai pasiūlytų eiti į barą alaus, o ji – kviestų į kokią jaukią kavinaitę arbatos. Bet, išsiaiškinus šį mažą nesutapimą ir užsimezgus gilesniam pokalbiui, jis rėžtų: „Aš manau, kad reikėtų leisti homoseksualiems asmenims įsivaikinti vaikus.“ Ji tokiu teiginiu greičiausia pasibaisėtų: „Ką tu, taip negalima, vaikas turi augti su mama ir tėčiu.“ Arba merginai pastebėjus: „Manau, kad abortas yra žmogžudystė ir tai yra žiauru“, vaikinas tik nusijuoktų: „Baik tu, tai juk paprasta medicininė procedūra.“ Galbūt sakysite, kad toks pokalbis niekada neįvyktų ir mano vaizduotė kuria nelogiškus vaizdus, tačiau dėl to, ką – alų ar arbatą – pasimatymo metu gerti, žmonės linkę susitarti, nusileisti, bet jau dėl savo pažiūrų – niekada gyvenime. Nes juk jų teisybė, kaipgi dabar gali jos išsižadėti.

Turiu nuomonę, nors kartais ir netvirtą, beveik apie kiekvieną iš tokių klausimų ir, reikia pripažinti, kad priešingas požiūris man kelia svetimumo jausmą ir norą atsitraukti. Man rodos, kad kitoks požiūris parodo žmonių skirtingumus ir vidinius nesuderinamumus. Vis dėlto, retai kada puolu ginti savo nuomonės, nes dar didesnį nejaukumą ir šleikštulį man kelia tokie žmonių ginčai, kai kiekvienas įsikibęs laikosi savo požiūrio ir gyvena savo planetoje, bandydamas įrodyti „teisybę“. Toks požiūrio totalitarizmas gana patogus, tačiau kelia savų problemų. Vienatvė ne tik tada, kai neturi artimų žmonių, bet ir tada, kai gyveni kaip mažasis princas savo planetoj, nutolusioje nuo kitų gyvų būtybių 500 šviesmečių. Sunku suvokti, kad tavo pasaulis yra tik tavo, o už jo ribų, už tirštos rūko sienos slepiasi milijonai spalvotų pasaulių, skirtingų, tačiau savaip nuostabių. Tiesiog kartais reikia laiko ir daug išminties su tais skirtumais susitaikyti.

Užsigalvojusi apie žmonių susvetimėjimus visai pamiršau, kad kaip pavyzdinga lietuvių filologijos studentė šiuo metu turėčiau mąstyti apie visai kitokias svetimybes ir nepastebėjau, kada atėjo vidurnaktis. Pažvelgusi pro langą net atšoku atgal. Rūkas taip sutirštėjęs, atrodo, kad akis aptraukė migla. Matosi tik šalia namo augantis medis, o tolumoje lyg jonvabaliai boluoja išblukę lempų žiburiai. Pagalvoju, kad rūkas išties pavojingas reiškinys, ne veltui vairuojant tokiu oru privaloma įsijungti rūko žibintus, o senovėje surizikavęs ir įbridęs į rūką labai lengvai galėjai būti nudaigotas laumių. Todėl tik jau nesugalvokite tokiu oru eiti pas kokį žmogų pasipasakoti savo problemų. Jei ir pasakysite „Aš labai pavargau“, žinote, kokio atsakymo greičiausiai sulauksite? „Na tau tai visada viskas sunkiausia. Pažiūrėk į mane: dirbu dviejuose darbuose, mokausi kvantinę fiziką, auginu vaiką ir dar namus spėju sutvarkyti.“ Arba pasakysite „Man liūdna ir aš jau ilgai nerandu ramybės.“ Čia galite sulaukti klausimo: „O kas blogai?“ Neapsigaukite, žmonių gerumas ir kantrybė kartais ilgai nesilaiko ir išsisklaido kaip rūkas ryte. „Na, aš nežinau, tai sunkoka paaiškinti...“ – lyg ir ruošiatės savianalizei ir tikitės kažkaip padedant draugui po truputį išnarplioti jus slegiančią problemą, kai išgirstate: „Na tai tau viskas gerai, neieškok problemų ten, kur jų nėra. Rankas kojas turi gi, tai ir džiaukis.“ Po tokių žodžių pamąstai, pamąstai ir kažkaip nusprendi, kad gal tau iš tikrųjų viskas gerai, pabandai kuo giliau į vidų nugrūsti tave graužiantį kirminą ir vėl paskęsti savo rūke.

Negalvokit, kad aš kokia nors tarppasaulinės komunikacijos specialistė ir galit man pasakot viską, nes aš suprasiu. Esu tokia pati savanaudė kaip ir dauguma žmonių, gyvenanti savo rūke, besigėrinti žmonių skirtumais ir besimėgaujanti įvairiausių žmonių draugija, tačiau vos pajutusi vidinius skirtumus pasislepiu savo mažoje planetoje ir nenoriu priimti bet kokios man svetimos nuomonės. Pavyzdžiui, visada kreivai žiūrėjau į sunkiosios muzikos gerbėjus. Nesakau, kad tokios muzikos nereikia mokėti atlikti, ne, tiesiog tokia muzika man kelia nejaukumo ir nesaugumo jausmą. Ir nors žinau, kad tokios muzikos gerbėjai dažnai elgiasi adekvačiau ir yra ramesni žmonės už Justino Bieberio paaugles gerbėjas, spiegiančias, kad nori nuo jo vaiko, ir pasiruošusias nurauti plaukus bet kuriai kitai, bandančiai užimti jos vietą, jaučiu kažkokį instinktą atsitraukti, kažkokį svetimumo jausmą, kuris man atrodo toks pat baisus kaip pati tikriausia vienatvė.

Ryte rūkas jau bus išsisklaidęs. Pasaulis lėks kaip ir lėkęs. Žmonės skubės prasilenkdami vienas su kitu, o ką nors užkliudę apsikeis šypsenomis arba piktais žvilgsniais. Rūkas paslepia mus nuo visko, ko nenorime matyti, žmonių, kuriuos bijome prisileisti, minčių, kurių nenorime suprasti. Esant rūkui pasaulis kažkaip palengvėja, liekame vieni su prieš akis vykstančiu neįpareigojančiu spektakliu – lėtai besisukančiu ore paskutiniu lapkričio lapu. Vis dėlto, nors ir dieviškai gražus bei lengvas, rūkas gali būti pražūtingas. Todėl kitą kartą prieš važiuodami nepamirškite įsijungti rūko žibintų.

Esė, 2018