Skambino mama. Jį paleido iš ligoninės. Prašė, kad priimčiau nakčiai. Užbėgo už akių pasakydama, kad jis pametė buto raktus. Ryte grįš draugas iš naktinės pamainos ir jį įleis. Mama nieko nenorėjo girdėti apie mano ilgai lauktą pasimatymą šiandien.

        – Ar paliksi brolį gatvėje?

           Kol kalbėjomės telefonu, savo galvoje mama šį klausimą šimtus kartų man pateikė. Esu tikra.

        – Ne, mama, nepaliksiu. Tik dėl tavęs. Tik... – mintyse atsakiau.

          Senokai girdėjau pagyvėjusį mamos balsą. Po poros valandų jie jau būsią pas mane.

        Atšaukiau pasimatymą. Ignoruoju ant dvivėrės spintos durų kabantį veidrodį. Norisi užmesti kokį megztinį ar rankšluostį ant jo. Tada nematysiu beveik tobulų antakių, tiksliai apvestų akių, nuspalvintų lūpų, puikiai vilnijančių plaukų, kurie taip ir liks nesulaukę komplimentų. O gal ir nebūtų sulaukę. Nesužinosiu. Mano gyvenime niekas nepajudės dar vieną dieną. Įjungiu virdulį ir apsidairiusi randu tik krūvą neplautų indų ir nė vieno švaraus puodelio – pastarosiomis dienomis buitis nerūpėjo. Nuslenku iki sekcijos. Kavinukai su puodeliais nejudinti nuo tada, kai įsikėliau į butą. Aš nenorėjau servizo, o dar labiau nenorėjau įžeisti mamos. Praėjo metai, o aš panaudojau tik cukrinę. Servizų puodeliai per maži. Iš jų neatsigeriu. Esu įpratusi prie kur kas didesnių, kurių mama kaskart atsisako, ir kurių garuojančio turinio pakanka, kol perskaitau keliolika puslapių. Ji visada mėgo gerti kavą tik iš nedidelio balto puodelio. Nuo mažens kasdien stebėdavau, kaip jos laibos, sudiržusios nuo medžio rankos už grakščios auselės laiko trapų porcelianą, kaip garas juo pasiekia lūpas. Mama sakydavo, kad tada ji pamiršta esanti baldų fabriko darbuotoja. Dabar mama nebedirba, rankos sušvelnėjo. Jos aistra mažiems puodeliams nedingo. Nebežinau, ką ji pamiršta dabar, kai geria kavą.

          Kai kurie piešia smėliu. Aš tai galiu daryti dulkėmis. Šios nusėdusios ne tik stiklo lentyną. Sugrįžtu su dubeniu, pilnu vandens, ir keliomis šluostėmis. Pradedu nuo lėkštučių. Paimu vieną, įmerkiu į vandenį, padedu ant rankšluosčio, kad nuvarvėtų. Su kitomis tas pats. Buitis ramina. Nebeseku rodyklių ciferblate. Atėjo eilė kavinukui ir puodeliams. Šlapiomis rankomis neatsargiai pakeliu kavinuką. Šis išsprūsta, per mirksnį sudūžta ir tarsi išspjauna karoliukų vėrinį su kryželiu. Sutvaksi širdis. Atpažįstu šį rožinį. Tėvai broliui jį padovanojo priėmus Pirmąją Komuniją.

        Iškilmėse dalyvauja daug nepažįstamų, pasipuošusių žmonių. Užlendu už mamos, įsikimbu jos rankos. Vis žiūriu į brolį, su kitais vaikais stovintį arčiau altoriaus. Jis pats gražiausias, nes panašiausias į angelėlį, kurį močiutė praėjusiais metais užkabino ant Kalėdų eglutės: angelėlis, kaip ir brolis, vilki ilgą, plačią ir baltą suknelę, abiejų šviesūs geltoni plaukeliai sušukuoti į viršų, rankose laikomos pailgos žvakės. „Brolis vilki ne suknelę, o albą“, – aiškino mama kelias dienas, tačiau man labai nepatiko šis žodis a-l-b-a. Man suknelė, ir ne kitaip. Prieš išsiruošdama į bažnyčią, pasakiau broliui, kad mano suknelė gražesnė nei jo. Jis mane skaudžiai pastūmė. „Čia ne suknelė, durne tu!“ – tarė jis ir parodė vilkįs kelnes. Iškilmių metu jis nė nedirsteli į mane. Pyksta. Noriu prieiti prie jo ir susitaikyti. „Ne“, pasakau sau. Stipriai primerkiu akis ir žvilgsniu veriu savo petį. Suraibuliuoja skausmas. „Joks jis angelėlis“, – pagalvoju. Kai brolis nulenkia galvą ir kunigas kažkokį šviesų skridinėlį įdeda jo burnon, mama palinksta ir sušnabžda, kad jis priėmęs Dievo kūną, Dievo meilę. „Jos noriu gauti ir aš. Viskas turi būti po lygiai, pati sakei. Noriu to kažko šviesaus, apskrito ir aš!“ – gana garsiai pareiškiu. Tėvas įsako neniurzgėti.

          Mišioms pasibaigus, tėvas į brolio delniuką įspraudžia suvertus karoliukus sakydamas, kad jie priminsią šią dieną.

             Toji diena buvo ypatinga. Mama daug juokėsi prie stalo. Tėvo šypsena tryško pro ūsus. Tada dar nežinojau, kad ateityje šeimai ypatingų dienų bus tiek nedaug.

           Brolis neleido apžiūrėti karoliukų, sakė, kad sutraukysiu, todėl juos paslėpė. Po beveik 17 metų galiu tai padaryti.

              Ilgiuosi to laiko, kai buvome vaikai, savęs, kuriai brolis buvo geriausias.

          Suskamba durų skambutis. Pakylu nuo pufo, rožinį padedu į skrynutę prie žiedų ir auskarų ir skubu surinkti didžiąsias šukes. Įsipjaunu. Dar kartą suskamba.

            Aplink neaptinku nieko, kas pristabdytų salvantį kraują. Sugniaužiau ištemptą megztinio rankovę. Kaip reikės išplauti kraujo dėmes?

        – Sveiki, užeikite. Neužtrukote nė dviejų valandų. Mama, nesiraukyk. Dovanok, kad bute netvarka. Nespėjau išvalyti puodelių. Ir dar sudaužiau kavinuką, – greitakalbe išberiu žodžius.

          Kabinu paltus į spintą. Uodžiu keistai sumišusius kvapus. Jis rūko. Mama metų metus kvepinasi tais pačiais kvepalais.

        – Arbatos? Kavos? Jūs alkani?

        – Aš palydėjau Kasparą. Be reikalo pakabinai mano paltą. Skubu. Tėvas gali per daug klausinėti.

        – Jei taip, išlydėsiu tave. Kasparai, įsitaisyk. Užveriu paskui save duris, kad Kasparas nieko negirdėtų. Mama turi kažką pasakyti pašnibždomis. Visada turi.

     – Gilde, prašau, nepriekaištauk jam šį sykį. Susilaikyk, būk gera. Nenoriu, kad jis vėl pradingtų mėnesiams. Būtinai paskambink man ryte, gerai?

          Nedaugžodžiauju.

        – Pasistengsiu kaip nors.

          Supratau, kad tai, ar Kasparas vėl pasiųs po galais mus visus ir pradings mėnesiams, ar mama kurį laiką bus laiminga, priklauso nuo manęs.

          Uždariusi duris, kakta prisispaudžiu prie jų. Giliai įkvepiu. Vienas du trys keturi penki... dešimt. Iškvepiu. Kvaili psichologai su dar kvailesniais patarimais. Nebepirksiu to žurnalo. Streso lygis, užuot sumažėjęs, dar labiau pakilo. Kaip reikia nieko negalvoti?

        – Ką čia darai? Bloga tau?

        – Pastaruoju metu kartais svaigsta galva, – pameluoju, – nieko rimto. Gal ko tikrai norėtum? Gerti, valgyti? Palįsti po dušu?

        – Žinai, neprivalai būti maloni. Nemanyk, kad dėl kelių siūlių galvoje tapau invalidas. Sakyk, kur pas tave šluota su semtuvėliu? Nenoriu susivaryt šukių į padus.

        – Nepradėk vadovauti. Esi svečias, tai ir elkis kaip svečias. Susitvarkysiu pati. Tai nori ko? Tegaliu pasiūlyti vakarykštės vištienos ir bulvių košės. Pašildyti? – beriu žodžius.

        – Matau, kur šaldytuvas. Kai išalksiu, pasiimsiu pats, jei leisi. Kada liausiesi atrodžiusi kaip maišas? Ir tavo rankovė kruvina.

        – Žinau. Įsipjoviau šuke.

           Jis įdėmiai pažvelgė į mane.

        – Turėjai išvaryti kur? Maišai vyrų netraukia, nors veidelis šiandien ir visai nieko.

      – Nesikabinėk. Namuose nesu įpareigota rengtis puikiai. Taip, turėjau. Ir nesigilink. Galėsi miegoti ant sofos. Tuoj surasiu švarią patalynę.

       Įjungiu televizorių. Penktadienio vakaras. Beveik 23 valanda. Rodo Greitus ir įsiutusius. Garsas užpildo kambarį. Vaizdas įtraukia Kasparą. Patraukiu link spintos. Prieškambaryje dirsteliu į Kasparo batus. Priekis šiek tiek atlipęs, oda gerokai apsitrynusi. Atsidarau spintą ir tik dabar pastebiu kraują. Purvo ir dar velniai žino, ko, dėmės. Nedrįstu tikrint palto kišenių... Suradusi patalynės komplektą, grįžtu į kambarį.

         – Persėsk ant pufo. Paklosiu sofą.

          Be žodžių padaro tai, ko paprašiau. Kasparas įsmeigęs akis į ekraną. Apvilkdama antklodę galiu jį stebėti.

     Paskutinį kartą, kai jį mačiau, vilkėjo tą patį juodą megztinį su užtrauktuku ir tuos pačius nusitrynusius džinsus atbrizgusiais galais. Ant kelio – išdžiūvusio kraujo dėmelė. Ar tai jo kraujas? Trumpai kerpami šviesūs plaukai nepaslepia siūlių pakaušyje. Mane išpila šaltas prakaitas. Nesuskaičiuoju jų iš pirmo karto. Gal penkios? Užsimerkiu, nors ir žinau, kad jeigu staiga atsimerksiu, niekas nebus pasikeitę. Siūlės tebebus. Jis pakelia ranką su nukramtytais nagais ir pasikaso apžėlusį kaklą. Kramto nagus dėl įtampos, dėl nekantrumo, staiga užplūdusio streso? Dešinės rankos krumpliai užkloti šviesių šašų tinkleliu. Turbūt dar viena vakarykštės dienos pasekmė. Kaip ir mama, negaliu pakęsti apžėlusio vyro kaklo. Noriu nuskusti. Kasparas niekada neturėjo ryškių skruostikaulių, tačiau dabar jie kaip niekad žymūs. Koks jis sulysęs...

        – Suprantu, kad seniai matėmės, bet baik spoksoti, gerai? Greičiau klok. Noriu išsitiesti.

        – Žinai, vertėtų tau palįsti po dušu. Ir kojines prasiplauti. Kambaryje trošku darosi.

        – Sesyt, koks korektiškumas, – nusišypso lūpų krašteliu, stojasi, – antros durys po dešine?

        – Taip, turėtum jau būti įsidėmėjęs. Švarūs rankšluosčiai spintelėje. Kaip visada.

       Vonios kambaryje šniokščia vanduo. Atitraukiu užuolaidas ir atidarau langą. Kelis kartus giliai įkvepiu. Viliuosi, kad srūvantis vėsus oras sutrauks kraujagysles ir skruostai atgaus normalią spalvą. Stoviu taip kelias minutes. Žvilgsniu išmatuoju gatvę. Stebiu, kaip gatvės žibinto šviesa sutrūkinėja pasiekusi pirmąsias krūmų šakeles. „Reikia patikrinti jo paltą... Taip, reikia,“ – save įtikinu. Dar šniokščia. Palto vidinėje kišenėje randu piniginę. 20 eurų su trupučiu ir kortelės, tarp kurių man jau žinoma Olympic Casino kortelė. Nuo paskutinio karto, kada mačiau, ji gerokai apsitrynusi.

            Kasparas vis dar lojaliausias lošimo namų lankytojas.

      Nuo vaikystės jis buvo azartiškas. Jam visko reikėjo daug ir iš karto. Jis visada stengėsi būti geriausias. Jis giliausiai panirdavo, greičiausiai bėgdavo, ilgiausiai kabodavo ant skersinio. Laimėjęs lažybas, jis susirinkdavo nemažą saujelę kapeikų. Kasparas geriausiai pliekdavo kortomis rūsiuose. Vykdavo turai, apie kuriuos menkai žinojau. Mokykloje buvau gana populiari, tačiau ne dėl to, kad buvau simpatiška mergiotė su per anksti užaugusia krūtine. Kasparo populiarumas užtikrindavo, kad mane pakvies į vakarėlį ar vakaroti prie laužo, ar rogėmis nulėkti nuo kalno.

           Kada Kasparas susidomėjo lošimo namais ir žaidimų automatais, nežinau. Kada jis išbandė kazino žaidimus prie stalų, nenumanau. Prieš kelerius metus Kasparą pažįstantys žmonės mums ėmė sakyti matę jį išeinantį iš lošimo namų. Kasparas neigė, tvirtino, kad jie apsipažino. Tėvai patikėjo. Po kurio laiko dingo tėvo auksinis vestuvių žiedas, kurį mūvėdavo per didžiąsias giminės šventes, dar vėliau ir mamos auksinė grandinėlė. Ruošdamasi į sesers jubiliejų, mama pasigedo auksinių auskarų. Apsilankius Kasparui, namuose kažko pasigesdavome. Prasidėjo įtarinėjimai. Neigimai. Barniai. Tėvas nesusitaikė, kad visos girdėtos kalbos – tiesa, kad jo mylimas sūnus – lošėjas. Kasparui ėmus varstyti kitokių namų duris, tėvas uždraudė lankytis šiuose. „Po šiuo stogu vagies mums nereikia“, – kartą pasakė, kai mama priminė, kad Kasparas jų vaikas, kad jis negali nuo sūnaus nusigręžti. Tačiau tėvas – griežtas ir nepermaldaujamas. Buvo ir tebėra.

        Mama kitokia. Ji visaip tebemėgina susigrąžinti sūnų, sugrąžinti tvarką į jo gyvenimą. Į mūsų gyvenimą. Tačiau ilgainiui netvarka tapo savita tvarka. Atkaklų mamos norą gelbėti skęstantįjį Kasparas blokuoja mėnesiais trunkančia tyla: jis neatsiliepia į skambučius, jo nėra draugo bute. Netikėtai tyla lyg bomba sprogsta. Su pilnais „Maximos“ pirkinių maišais skubame pas jį. Privalau dalyvauti jų susitikimuose. Mama nuperka batus, striukę, jei reikia. Iš savo taupomų pinigų ji sumoka nuomą už kelis ateinančius mėnesius. Tėvas apie pagalbą Kasparui nieko nežino. Tyliu ir aš. Vos tik mama pradeda protinti Kasparą, kad jis nebeloštų, pradėtų kurti gyvenimą, jis stojasi, stveria kožą ar paltą ir trenkęs durimis išeina. Tyla bute. Trenksmas aidi galvose. Tvenkiasi ašaros. Ne man. Mamai. Jo laukiame iki sutemstant.

            Ir taip kaskart sprogus tylai.

            Prieš tėvą mama išmoko apsimesti, kad viskas gerai. Tėvo širdy nesenstanti kartybė.

            Per Kasparą mylime gyvenimą sukandę dantis.

            Kartu būti visiems kartu ir atskirai.

            Sutrinksi durys. Krūpteliu. Neišgirdau, kaip liovėsi šniokšti vanduo. Kraujas plūsteli veidan.

        – Negalėjai ištverti nešnipinėjus? – šiurkščiu tonu paklausia Kasparas. – Ir ką gero radai? Gali pasiimti rastus eurus. Bus tau už vandenį, už tai, kad priėmei, nors ir mažoka, – Kasparas išplėšia iš mano rankų piniginę.

    – Žinant tavo gyvenimo būdą, sunku susilaikyti. Štai, pasiimk kazino kortelę. Negali likti neaptarnautas.

          – Gilde, nepradėk! – užrinka Kasparas. Pastveria kortelę ir įsikiša į galinę džinsų kišenę.

          – Mamai prižadėjau susilaikyti...

          – Tai taip ir padaryk. Geriau bus, jei tylėsi. Dar geriau – abu nekalbėkime.

             Jis pasigarsina televizorių, tačiau kambaryje spengia tyla. Kasparas atsigula.

          – Galvos neskauda? Nuo skausmo nereikia vaistų?

          – Gilde, apsiramink. Man nieko neskauda, – atsidusęs atsako Kasparas.

            Negaliu nuo jo nusisukti. Regis, tos siūlės didėja mano akyse.

          – Kas tau taip prakirto galvą? Susimušei su kuo? Su vyrais iš kazino? Tave užpuolė?

          – Vėl nusprendei surengti tardymą ? Tu, mama – vienodos.

          – Ir tau kaip visada sunku atsakyti, taip?

          – Gilde, nenoriu apie tai kalbėti. Man nuo tavęs tuoj reikės vaistų.

             Matau, kaip Kasparui ima trūkčioti gysla ant kaklo. Reikia nuskusti tą kaklą.

          – Kasparai, – sunkiai prisivertusi tyliai pradedu, – žinai, kad rūpi mums, man...

       – Užsičiaupk, Gilde! Užsičiaupk! Nevaidink sesers, gerai? Abu žinome, kad priėmei, nes to prašė mama. Juk tu negali mamai pasakyti „ne“. Ar taip, Gilde?! Geriausioji dukrelė. Ir nežiūrėk taip! Nepakenčiu tavo veido. Smerkiančio ir gailinčio. Negaliu paskęsti!

          Išgąsdina jo grėslus žvilgsnis, tačiau aš negaliu sulaikyti kažko būto, likusio, sukaupto.

        – Nekęsk, tavo reikalas. Taip, dėl mamos. Visada dėl jos. Ar tu bent įsivaizduoji, kaip ji sielojasi dėl tavęs! Visus tuos metus tik ašaros. Jų aš negaliu tau atleisti. Nuolat esi jos galvoje. Ir tėvas. Žinau, kad rūpi jam, tik to jis neparodo...

         – Neprimink man tėvo.

         – Neturi teisės jo teisti. Jei tu parodytum ryžtą statyti tai, ką griauni, jis atleistų tau... Tau tereikia...

         – Gilde, prašau, nutilk!

        – Ne, – užrinku, – pasižiūrėk į save, esu tikra, kad tave sumušė, kai tu vėl negalėjai grąžinti skolos. Ar taip? Nepripažinsi, kad esu teisi, taip? Lūžęs žandikaulis, sulaužyta nosis... Dabar prakista galva. Kas dar, Kasparai, mūsų laukia? Netylėk! Pasakyk, kad pasiruoštume! Gal kitą kartą ne taip skaudės. O gal skaudės dar labiau, nes reikės vykti į morgą atpažinti tavo kūno? Tu to nori? Nori?! – jis nežiūri į mane, delnu suima gniaužiamą dešinės rankos kumštį. – Susirastum darbą, mes padėtume ir tu atiduotum skolas. Pradėtum normaliai gyventi... Nežiūrėk į tą sušiktą dėžę! – išjungusi sviedžiu pultelį ant sofos. – Pavargau, Kasparai, per kiekvienas Kalėdas matyti papilkėjusius tėvų veidus, vis pažvelgiančius į vietą prie stalo, kurioje tu visada sėdėdavai, pavargau guosti mamą, kai tu dingsti, pavargau tėvo užsidarymo... Kasparai... – balsas užlūžta. Sukniumbu šalia pufo. Įsikniaubiu į kelius. Galva tokia sunki.

            Kasparas atsistoja.

    – Gilde, tu nesupranti. Jūs nė vienas nesuprantate... Visos skolos už sudaužytą mašiną seniai atiduotos. Lošimas man... kaip čia pasakius. Aš galiu būti tarsi koks herojus, kai sekasi. Man tai patinka. Ten aš pabėgu nuo realybės. Nėra laikrodžių, apskritai nėra nieko, kas trukdytų. Telefoną išsijungi ir pasineri į azartą. Užvaldo sumišę nežinojimas ir laukimas, ar bus, ar nebus, ar laimėsi, ar pralaimėsi, ar iškris. Tai, ar laimi, nėra svarbiausia...

      – Koks dar bėgimas? Herojus? Kasparai, ar pats girdi, ką kalbi... – sumurmu. Negaliu patikėti jo žodžiais.

             Kasparas užsitraukia megztinį. Nueina į prieškambarį. Ima paltą iš spintos.

         –  Ką sumąstei? Kur trauksi? Prašau, lik. Aš prižadėjau, kad šį kartą viskas bus kitaip.

         –  Negaliu. Tik ne taip.

          Man nieko nespėjus ištarti, jis uždaro buto duris. Jų netrenkia. Paltą laiptinėje apsivilks. Prieinu prie lango. Jo gatvėje nematyti. Sustoju ties veidrodžiu. Raudonomis akimis žvelgiu į save. Atvaizdas iš veidrodžio kartoja:

         – Lošėjas, tavo brolis lošėjas.

         Kadaise Kasparas neleido apžiūrėti karoliukų vėrinio su kryželiu, saugojo, kad nesutraukyčiau ir karoliukai nepažirtų ant grindų.

            Išsaugojo.

          Ruletė pradeda suktis. Jis meldžiasi, kad toje vietoje sustotų rutuliukas, mestas ant besisukančio rato. Jis pamėgo kitokį karoliuką.

            Neišsaugojome sūnaus, brolio.

            Girdžiu jos balsą.

         – Gilde, juk prižadėjai, kodėl tu...

           Ryte paskambins mama.