Monika Staugaitytė

Ką reiškia neturėti savęs

Kažkada knygyne vartydama atsitiktinę poezijos knygą, perskaičiau eilėraščio epigrafą: Gyvenimas yra paplūdimys. Tada miršti. Nežinau kodėl, bet tie du sakiniai įstrigo galvoje ir dabar, kai jaučiu, kad vyksta kažkas labai neaiškaus, prisimenu juos. Nors trumpam pasidaro aiškiau. Dažnai atrodo, kad sėdžiu tame paplūdimyje priešais didžiulę bangą, artėjančią link manęs, matau ją sapnuose. Žinau, kad ji lūš ir pasiims mane, tik nežinau, kada.

Visad stebėjausi, kodėl pasakymas „būti savimi“ yra toks populiarus ir daugeliui lengvai įsirašantis į jų asmeninį žodyną. „Google“ paieškoje, įvedus šį junginį, patarimų, kaip būti, kaip nebūti, kodėl verta būti savimi – gausybė. Psichologinės paramos puslapyje gali sužinoti, kaip būti savimi, asmenybės ugdymo trenerė pasakos, ką apskritai reiškia būti savimi, įžymus chiropraktikas pamokys, kaip atsikratyti įpročio būti savimi, net kažkokiame Biblijos tinklalapyje gali perskaityti, kas šventraščiuose rašoma apie buvimą savimi. Kai kokia nors gražuolė iš televizoriaus ekrano cypsi, kad jai „svarbiausia gyvenime – būti savimi ir džiaugtis kiekviena akimirka“, vieną sekundę beveik patiki, kad viskas yra paprasta ir lengva, bet kodėl tada apie tokį paprastą ir aiškų dalyką prirašyta tiek daug straipsnių ir knygų. Juk niekas jau nebeskiria dėmesio, pavyzdžiui, klausimui, ar Žemė sukasi aplik Saulę, ar Saulė aplink Žemę.

2014 metais dienoraštyje rašiau: „Man atrodo, kad neturiu veido. Važiuodama troleibusu visada galvoju, kad žmonės, žiūrėdami į mane mato ne akis, nosį, lūpas, bet išplaukusią dėmę“. Mažoji narcizė, sakysit, kodėl iš vis galvoji, kad viešajame transporte kažkas į tave kreipia dėmesį? Visi susirūpinę savais reikalais ir tiek. Bet ne žmonės čia svarbiausi, tebūnie ir niekas nemato manęs, tas jausmas vis tiek išnyksta. Įrašas dienoraštyje tikriausiai buvo pirma abejonė savimi. Abejonė faktu, kad esi, ir viskas, daugiau jokių klausimų nekelsime – didžiausia problema buvo gimti, o dabar marš, pirmyn į gyvenimą.

O kas, jeigu tą „savimi“ esi kažkur pametęs ir tavo paplūdimyje kartais pakyla audra, pusto smėlį, dirgina akis ir visą odą. Taip, kad norisi iš odos išsinerti ir būti nieku, bet negali. Kartais atrodo, kad visas sunkumas ir yra tame, kad turi būt kažkuo, turi būti kažkoks. Žmonėms reikia apibūdinti, paaiškinti ir apibrėžti. Nors turbūt visų pirma ne žmonėms, o sau, nes kad ir kiek kartotum, kad nenori būti apskritai, tuo pat metu taip trokšti, kad nustotų pagaliau tą odą perštėti ir vėjai būtų ramūs. Vaikystėje (sakau vaikystėje, nes keistoka pripažinti, kad ir dabar taip darau) mėgdavau atsisėsti ant kėdės ir nejudėti, laukti tos akimirkos, kai pajusdavau kūną esant besvorį, tarsi atitrūkusį, man nebepriklausiantį. Kokia lengva jausdavausi. O kas, jeigu tarp kūno ir sąmonės įvyko kažkoks trumpas susijungimas, kaip tada, kai per fizikos pamokas reikėdavo sujungti laidelius taip, kad užsidegtų lemputė. Tik šį kartą lemputė neužsidegė.

O gal visiems būtų tik geriau, jei savimi nebūčiau? Gražiai ši frazė skamba tik tol, kol apie buvimą savimi ima kalbėti altruistė moterytė, ryžtingas ir geros širdies vyras, visi tie, kurie yra pakankamai moralūs, „žino, ko nori iš gyvenimo“, žodžiu, tvarkingi ir bėdų nekeliantys mūsų visuomenės nariai. Čia ir puolu į kalbos pinkles. Tau sako: „gyvenime visada išlik savimi“, bet jeigu esi, pavyzdžiui, homofobas, turi tapti truputėlį progresyvesniu (ne, nepalaikau homofobijos, tiesiog šioje vietoje man visiškai neįdomus moralinis pagrindas), nes „gal tu kokia sovietinė atlieka, ar ką?“ Jeigu esi berniukas ir tau labai patinka berniukai, irgi galėtum susiturėti, nes tik sau gyvenimą apsisunkini ir išvis, „nebūk boba“. Čia ir baigiasi visas imperatyvo „būk savimi“ saldumas.

Tiesą sakant, ar iš viso buvo kada nors jame saldumo, nežinau. Aš dažnai visai nenoriu būti savimi, noriu nusimesti tai kaip kokį kiautą, pakeisti jį gražesniu. Norėčiau turėti daugiau jėgų, daugiau džiaugsmo, daugiau ryžto ir mažiau visko, ką turiu dabar. Vienu metu norėjau save sunaikinti, jau nebebuvo svarbu, kokiu būdu, o tada vėl susikurti. Kartą dykinėdama su drauge nusprendžiau, kad viskas, nebereikia plaukų, o ji juokdamasi atsakė, kad „šukuosenos keitimas neišspręs tavo problemų, patikėk, aš pakeičiau visas įmanomas“. Aišku, kad neišsprendė, bet tarsi atrakino kažką dar nepažįstamo. Tą karštą birželio dieną sėdėjau kirpėjos kėdėje ir žiūrėjau, kaip ji kerpa mano kasą, jaučiau, kaip skutimo mašinėle važinėja mano pakaušiu pirmyn atgal. Ant grindų krito ne plaukai, o visi lūkesčiai, kitų taip kruopščiai sudėti į mane, ir nerimas, kurį kaupiau. Man liko tik juoktis, nes jaučiausi tokia lengva ir stipri. Juokiausi, kai kelis kartus vaikinų kompanija man praeinant rėkė: „Ė, kas apkirpo?“ Juokiausi, kai troleibuse šalia atsisėdo pagyvenęs vyras ir be jokios įžangos pradėjo: „Kas čia dabar nutiko mergaitėms, kodėl tavo tokie trumpi plaukai?“ Mergaitėms viskas gerai. Nebesvarsčiau, ar manyje daugiau berniuko, ar mergaitės, visi klausimai tapo nebereikalingi, nes savo odoje jaučiausi patogiai.

Paplūdimys yra puiki vieta būti, kai šviečia saulė ir girdi ošiančią jūrą. Bet kartais užklumpa audros ir išsilaikyti ant bangų darosi sunku, jos taip įsismarkauja, kad gali kilti potvyniai, išmušantys visus saugiklius. Tada reikia kviesti tą, kuris taiso perdegusias žmonių lemputes. Neturėti savęs, tai tas pats, kaip plūduriuoti atviroje jūroje, neturint jokio plausto. Tokių žmonių plūduriuoja daugybė, kartais net nepagalvotum. 

Esė, 2018