Šioje skiltyje talpinami tekstai, sukurti Kūrybinio rašymo paskaitų metu ir kūrybinio rašymo dirbtuvėse. Taikli atrodo Rolando Barto (Roland Barthes) mintis: „Nesuskaičiuojami pasaulio pasakojimai. Pirmiausia tai pasakiška žanrų įvairovė, jie patys pasiskirstę tarp skirtingų substancijų, tarsi bet kokia medžiaga žmogui yra tinkama perduoti savo pasakojimais: pasakojimą galima pateikti artikuliuota, žodine arba rašytine kalba, vaizdu, stabiliu arba judančiu, gestu ir tvarkingu visų substancijų mišiniu, pasakojimas aptinkamas mite, legendoje, pasakėčioje, <...> dramoje, komedijoje, pantomimoje, tapytame paveiksle, <...> vitraže, kine, komiksuose, kronikoje, pokalbyje“. Lietuvių filologijos ir leidybos kurso studentų ir kūrybinio rašymo dirbtuvių dalyvių tekstai yra būdas kūrybiškai pažvelgti į naratyvą. Kviečiame pasinerti į įvairių žanrų tekstus ir juose pinamus naratyvus.

Priešais profesorių stovėjo nepaprastai aukštas žmogus. O gal tai buvo ne žmogus? Tokių skaisčių akių, taisyklingų, kaip graikų skulptūros, bruožų, išvis, tokio puikaus stoto žmonės neturi. Aišku, dažnas neturi ir raudonai auksiškų šarvų ar didžiulio kalavijo prie diržo.
Profesorius susirūpinęs žiūrėjo į karžygį. Taip, tai buvo jo kūrinys. Apie progą susitikti savo veikėją jis svajojo nuo vaikystės. Bet kodėl – kodėl iš visų nuostabių herojų, drąsių hobitų ir burtininkų, kurių apstu „Žiedų valdove“ ir „Hobite“ – realybės užsklandą peržengė būtent Maidrosas?

Skaityti toliau

Nijolė Vailionytė

Pamirštieji. Tapti personažu

Žiūrim prisimerkę į saulę. Aš ir mano šuo. Tas, kuris nebuvo parašytas. Ir nebus, nes Autorius turi kitų darbų ir reikalų. Ir jaučiu, kaip užplūsta jėgos. Aš nebesu jo dalis – galiu būti jaunas ar senas, geras ar blogas. Šią pat minutę mesiu rūkyt. Kad jūs žinotumėt, kaip tai bjauru... Pešti po dvi cigaretes kiekvieną rytą. Ar galėjau rinktis? Ne. Galėjau kartais praleisti, kol tai buvo 15 puslapyje. Vis tiek niekas neatsimins. Bet po korektorės įsikišimo jau niekaip. Pačioje pradžioje juodomis raidėmis atspausta: „Kiekvieną rytą jis rūkydavo. Prisidegdamas vieną cigaretę po kitos, paskubomis ir godžiai“. Ir rūkyk tu „godžiai“ ar net „pasimėgaudamas“, kai nesinori net pažiūrėt į peleninę. Ir taip metai po metų, diena po dienos.

Skaityti toliau

Raminta Jankūnaitė

Per pusę

Vinco tėvas nelegaliai vairuoja 1987 metų katafalką, mama bedarbė, o pusiau brolis trečius metus eina į šeštą klasę. Mažame 5 arų kieme jie augina kiaules – kai ateina mišios vienai, nusiperką naują biedną perdžiūvusį neatsargaus kuilio pasekmės rezultatą. Tėvas smeigia atšipusį peilį į būsimąjį kumpį, leidžia jam nukraujuoti, Kęstutis nusvilina, Vincas nuvalo, visi kartu užkelia ant buvusių medinių durų, nelegalusis darbininkas ir sūnūs išmėsinėja, motina nešioja išpjaustytas dalis ir išvalo žarnas. Vincas po tokių darbų net neužuodžia, jog visa šeimyna dar savaitę atsiduoda amoniaku ir išmatomis. Taip jie ir gyvena.

Skaityti toliau

Milda Vibrantytė

Mano kriaušė

Kriaušės. Kokios gražios, standžios kriaušės. Atkreipiau dėmesį į vieną iš jų, esančią pačiame viduryje, ir kuris laikas negalėjau nuo jos atitraukti akių. „Akivaizdžiai saldi“ – galvojau, kadangi dėl to, jog ji buvo prisirpusi labiau nei kitos, kriaušė nukrito nuo medžio ir šone atsirado žaizdelė, o pažeistoje vietoje buvo nubėgęs sirupas. Lipni. Standi. Per trumpą savo gyvenimą dar nespėjau tapti gurmane, bet, jei būtumėte matę tą kriaušę, suprastumėte mane.

Skaityti toliau

Aleksandra Ivanauskaitė

Rūke

Einu gatve ir rodos, kad mano ir aplinkinių akis aptraukusi migla, dėl kurios kiekvienas gyvename vien savo mažame pasaulėlyje, visiškai vieni, nematantys ir nesuprantantys kito. Dėl to neretai jaučiamės tarsi maži ežiukai, pasiklydę rūke. Norime būti suprasti, bet nesuprantame kitų, tik bandome išaiškinti visatos dėsnius ir įstatymus, kartais dėl to net sukeldami Trečiąjį pasaulinį karą, kurį galų gale vis tiek pralaimime.

Skaityti toliau

Trisdešimt kvadratų

Arba, štai, anas suoliukas viduryje kiemo. Kartą ant jo sėdėjo dvi močiutės, o šalia vienos iš jų tupėjo nedidelis rusvas šunelis. Močiutei pasidarė bloga, atvažiavo greitoji, sustojo ant takelio, vedančio link suoliuko, iššoko sanitarai, čiupo močiutę už parankių ir išsivežė. Jos draugė nuskubėjo laiptinės link. Liko tik šunelis prie suoliuko. Jam ant kaklo tabalavo iš šeimininkės rankų išsprūdęs pavadėlis.

Skaityti toliau

Justina Kleinauskaitė

Ratas

Kai kurie piešia smėliu. Aš tai galiu daryti dulkėmis. Šios nusėdusios ne tik stiklo lentyną. Sugrįžtu su dubeniu, pilnu vandens, ir keliomis šluostėmis. Pradedu nuo lėkštučių. Paimu vieną, įmerkiu į vandenį, padedu ant rankšluosčio, kad nuvarvėtų. Su kitomis tas pats. Buitis ramina. Nebeseku rodyklių ciferblate. Atėjo eilė kavinukui ir puodeliams. Šlapiomis rankomis neatsargiai pakeliu kavinuką. Šis išsprūsta, per mirksnį sudūžta ir tarsi išspjauna karoliukų vėrinį su kryželiu. Sutvaksi širdis. Atpažįstu šį rožinį. Tėvai broliui jį padovanojo priėmus pirmąją Šv. Komuniją.

Skaityti toliau

Simona S.

Peilis ir šakutė

Dėl sutrikusios sveikatos lankausi pas gydytoją. Ji siunčia darytis dar daugiau tyrimų, žada būsimą vizitą pas neurologą ir užduoda daug klausimų, kurie man kelia nerimą – o šitaip gali būti? Netikiu, nepajėgiu į viską žiūrėti rimtai, nors ir stengiuosi neatrodyti lyg paauglė, kaip paprastai visi mano, net balsą nutaisau žemesnį. Po konsultacijos puse burnos juokdamasi viską pasakoju mamai, o ji kita puse lūpų šyptelėjusi priduria – taip, žinok, prolaktinas dažniausiai padidėja, kai galvoje yra auglys. Sužinau, kad ir man gali atsitikti bet kas.

Skaityti toliau

Monika Staugaitytė

Ką reiškia neturėti savęs

Kažkada knygyne vartydama atsitiktinę poezijos knygą, perskaičiau eilėraščio epigrafą: Gyvenimas yra paplūdimys. Tada miršti. Nežinau kodėl, bet tie du sakiniai įstrigo galvoje ir dabar, kai jaučiu, kad vyksta kažkas labai neaiškaus, prisimenu juos. Nors trumpam pasidaro aiškiau. Dažnai atrodo, kad sėdžiu tame paplūdimyje priešais didžiulę bangą, artėjančią link manęs, matau ją sapnuose. Žinau, kad ji lūš ir pasiims mane, tik nežinau, kada.

Skaityti toliau 

Martynas

Sulėtinti

Paskaitoje užsisvajojęs apie nugeltusio rudeninio klevo lapo krytį staiga sulaukiu klausimo: „Koks įsimintiniausias įvykis jums nutiko šiandien, vakar, prieš savaitę?“ Pabudintas įjungiu smegenų krumpliaračius, kurie judinasi girgždėdami. Tikrai, geras klausimas, kodėl dažniau apie tai nepagalvoju. Regis, dienos kaip dienos, dariau tai, ką mėgstu: paskaitos, knygų ištraukos, važiavimas autobusu, pasivaikščiojimas. Nieko kankinančio ar per daug nuobodaus, bet tokių dienų surasčiau begales savajame gyvenime. Pasijutau lyg Bilo Murėjaus herojus filme „Švilpiko diena“ – vis tas pats besikartojantis dienos scenarijus. Jei ta diena gana turininga, gal ir nieko blogo, bet mane ėmė gąsdinti kita. Atrodo, kartais pagaunu save, kad  gyvenu automatiniu režimu. Tarsi užprogramuotas robotas keliauju per dienas be didelio sąmoningumo. 

Skaityti toliau